betakis

betãkis, -ė smob., adj. (2) Š kas neturi tako, be tako: Perskiria upelis nuog žmonijos keliaujančios tuos, kuriuos pamiršo koja neturėlio žmogaus, ir betakius (invios) BaJob28,4. Lygūs laukeliai betakė̃liai, ąžuolas be šakelių Sl.